Browse Month: Mai 2018

JDJ SAVIVALDOS KOMITETE

PERŽENGTA RIBA

Atkurti savivaldą – atkurti pilietinę visuomenę

Antrajame JDJ Savivaldos komiteto posėdyje, kuris, kaip jau minėta, vasario 21 d. įvyko Šiauliuose, po išsamių diskusijų visi komiteto nariai pasiskirstė į tris  darbo grupes, kurios rengia pasiūlymus savivaldos reformai. Pirmoji grupė nagrinėja vietos savivaldos funkcijų ir jas vykdančių institucijų pokyčius, antroji – valstybės teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo pakeitimus, trečioji rengia naują rinkimų į savivaldybes organizavimo modelį. Artimiausiu metu šie pasiūlymai turi būti aptarti, sukonkretinti ir pateikti aukščiausiomis valdžios institucijoms. Viešojoje erdvėje jau vis garsiau skamba reikalavimas atkurti tikrą savivaldą. Delsti nebegalima, nes laiko iki eilinių rinkimų į savivaldybes liko visai nedaug. Dabartiniam Seimui, nežiūrint koks jis bebūtų, teks sukaupti politinę valią ir visuomenės reikalavimus įgyvendinti. Jokios „kosmetinės“ procedūros arba atsikalbinėjimai nebepadės.

Vasario 16 d. minint 92-ąsias Lietuvos valstybės atkūrimo metines, buvo paskelbtas Jungtinio demokratinio judėjimo manifestas, kuriame nurodyta, kad „vietoj politinių grupuočių interesais vykdomų savivaldos imitacijų turi būti sukurta reali pačių piliečių savivalda“. Tokia vietinių valdymo institucijų veikla, kurią regime dabar, net prie geriausių norų negali būti pripažinta kaip savivalda. Visuomenės atstovavimas jau seniai pakeistas biurokratine sistema, klusniai tenkinančia įtakingų interesų grupių įgeidžius. Šiai sistemai apibendrintas visuomenės balsas yra neįdomus, nes ji tariasi pati geriausiai žinanti visus „viešuosius interesus“ ir todėl apsiribojanti tik individų prašymu tenkinimu arba atmetimu, prievolių bei sankcijų skyrimu. Pasižiūrėkime, ką veikia piliečiai, lūkuriuojantys eilėse prie bet kurio tarnautojo durų. Kaip žinia, didžioji interesantų dauguma ateina išsiaiškinti individui rūpimus klausimus. Nuo konkretaus tarnautojo kompetencijos ir nusiteikimo priklauso, kaip į šį individo klausimą bus atsakyta.

Valdžia ir visuomenė – visada priešai?

Tačiau ar dabartinė Lietuvos visuomenė yra pakankamai pilietiška? Ar ji geba išsakyti savo bendruosius interesus, poreikius bei vertinti valdymo institucijų veiksmus? Prisiminkime, kas vyksta pareigūnų susitikimuose su vadinamąja „visuomene“. Štai savivaldybės salė pilna žmonių, kurių akivaizdi dauguma – labai pagarbaus amžiaus. Neretai į tokius susitikimus atlekia kokia nors „radikalų“ grupuotė, kurios tikslas – ne pribrendusias visuomenės problemas spręsti, o save parodyti: „išsirėkti“, suvaidinti mėgėjišką „cirką“, o kartais netgi supriešinti susirinkusius, išprovokuoti beprasmiškus kivirčus dėl antraeilių ar net trečiaeilių dalykų. Jaunimo bei vidurinio amžiaus atstovai tokiuose susitikimuose lankosi gana retai. Tuo metu, kai tokie renginiai vyksta, jie dar nebūna grįžę iš darbo arba universiteto.

Dabar pasijuskime mero ar kito atsakingas pareigas užimančio žmogaus, atvykusio į tokį susitikimą, vietoje. Gal jis atvyko tvirtai nusiteikęs aptarti miestui (miesteliui, gyvenvietei, bendruomenei) iškilusią problemą? Gal jis tikrai norėjo suteikti informaciją, kurios susirinkusieji nėra net girdėję, ir tikėjosi pasitarti su tos bendruomenės nariais, kartu su jais rasti optimalų sprendimą? Jis pradeda pasakoti, tačiau salėje labai maža jo besiklausančių. Vienas kitas dar bando išgirsti, tačiau kol susirinkusieji šiaip taip susikaupia, dalis informacijos jau prarasta. Apie ką toliau kalba pranešėjas, jau sunku susigaudyti. Po keliolikos minučių triukšmas vėl ima stiprėti ir kažkas surinka:

– Ėėė, ko čia jo dar klausytis! Kokius jis čia makaronus ant ausų kabina? Visa jų taryba – vagys! Ir tas – toks pat!!!

Kai kurie susirinkusieji ima tildyti rėksnį. Santykinė tyla trumpam įsiviešpatauja. Susitikimo vedėjas siūlo pateikti klausimus. Iš salės pašokęs žmogus veržiasi prie mikrofono. Pasakęs, kad kalbės „labai trumpai“, pasideda smulkiai prirašytus lapus ir ima skaityti. Praeina penkios, dešimt minučių, kol paaiškėja, kad skaitantysis net nesiruošia nieko klausti. Jis tik nori pagarsinti savo „istoriją“. Jis skaito ir skaito, cituoja Kantą ir Andrių Kubilių, Trockį ir Artūrą Paulauską, jau trečią kartą primena, kad nuo Kovo 11-osios praėjo dvidešimt, o nuo pergalės Žalgirio mūšyje – net 600 metų…

Pagaliau šiaip taip nutraukus šį „oratorių“, veržiasi kitas:

– Ar čia dar yra demokratija, aš jūsų klausiu?! Čia genocidas, čia diskriminacija!!!

Tik po keliolikos pompastiškai išrėktų frazių paaiškėja, kad žmogus norėjo išsiaiškinti, kaip nustatoma rinkliava už šiukšles (nors susitikimo tema buvo visai kita).

Iš salės pasigirsta šaižus sopranas:

– Jūs man pasakykite, kaip pragyventi iš tokios pensijos? Už šildymą vėl atėjo „kosminė“ sąskaita, kainos kyla, sūnus Airijoje sužeidė ir darbą prarado …

Į susitikimą atvykęs pareigūnas bando sugrįžti prie susitikimo temos, bet vėl pasipila klausimai ir priekaištai dėl nevalytų gatvių ir kiemuose slidinėjančių automobilių, neaiškios senų namų atnaujinimo programos, dėl interesantą netenkinančio savivaldybės tarnautojo atsakymo į seniau pateiktą prašymą ir t.t. Pareigūnas dar bando į kai kuriuos klausimus atsakyti, tačiau jau be jokio entuziazmo. Žmonės ima skirstytis. Vadinamasis „susitikimas“, užtrukęs porą valandų, baigiasi be jokių rezultatų.

O kokius rezultatus duoda keleto labai norinčių patekti „į televiziją“ veikėjų lakstymai po savivaldybę su kugelio porcijomis, neva siekiant išsiaiškinti „kugeliškiausią“ savivaldybės darbuotoją? Ką iš tikrųjų bando pasiekti rėksnys, atlėkęs į mitingą su šake?

Vos tik susiburia pozityviam darbui nusiteikusių, savo mažytį laisvalaikį pasirengusių visuomenei paaukoti specialistų grupė, kai lyg koks „Pilypas iš kanapių“ atsiranda neva alternatyvus „judėjimas“. Vis tik pradėjus dirbti, pasipila komentarai, kuriuose vieni aiškina, kad judėjimas būsiąs dar viena partija, kuri nori perimti valdžią, o kiti įrodinėja, kad tą valdžią reikia imti tuojau pat. Vienam atrodo, kad nieko gero nenuveikta, kitas rėkia, kad nepaisoma labai svarbios nuomonės, trečias piktinasi, kad jo į kažkokias pareigas kažkodėl nepasiūlė, nors jis turįs tiek energijos, kad visus „negyvai užvaikytų“.

Jau nebesuskaičiuotume, kiek jau buvo „forumų“, „kitų pasirinkimų“, „santalkų“. O kokie galutiniai šių bruzdėjimų rezultatai. Ar normalu, kad nebesugeba susišnekėti du lyg ir to paties tikslo siekiantys žmonės, nes vienas jau buvo Seimo narys, bet dabar į šią poziciją nebesiveržia, o kitas nebuvo ir mano, kad ten nepatekęs nieko negalės nuveikti? Ar iš tikrųjų visuomeninis judėjimas yra tik tam, kad kažką „nuverstų“ ir kitą „pastatytų“? Ar galų gale pajėgsime taip veikti, kad padėtume tiems, kuriais pasitikėjome? Ar dabartinė valdančioji dauguma galų gale pajėgs įvertinti Jungtinį demokratinį judėjimą ne kaip kažkokius konkurentus, o kaip galingą jėgą, kuria galima pasikliauti, kai seime pritrūksta palaikančių pozityvias permainas, kuri gali padėti atsispirti mafijos bruožus įgavusiai oligarchijai ir įgyvendinti įsipareigojimus tautai?

Ar gintume savo namus?

Tą pačią vasario 16 d. tiek spaudoje, tiek keliose internetinėse svetainėse buvo paskelbtas BNS agentūros pranešimas, kad kilus grėsmei lietuviai savo valstybės … negintų. Anot visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“, apie pasirengimą ginti tėvynę „vienareikšmiškai teigiamai atsakė 6,5 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų“, o visi kiti „nebuvo tuo įsitikinę“. Pranešime teigiama: „35,9 proc. žmonių pasakė, kad esant pavojui valstybės tikrai negintų“. Ar kruptelėjome, perskaitę tokias išvadas? Valstybė – tautos namai. Piliečiai negintų savo namų? Bet minėtame pranešime randame tokius paaiškinimus: „Lietuvos pilietybe dažniau didžiuojasi vyriausio amžiaus (nuo 55 metų)… atstovai“, „mažiausiai aukotis dėl Lietuvos linkęs 18-25 metų jaunimas“, o šios amžiaus grupės „dažniau nurodė, kad pilietybė jiems iš viso nesvarbi“.

Jau net oficialiai pripažįstama, kad pastaraisiais metais netekome bene šešių šimtų tūstančių darbingų piliečių – mokesčių mokėtojų. Nors tikslios emigravusių apskaitos nėra, tačiau apie drastiškai mažėjantį gyventojų skaičių liudija ir tai, kad nuo 1995/96 mokslo metų Lietuvoje jau uždaryta per tūkstantį mokyklų. Tuo tarpu vienas mūsų komiteto narys, remdamasis savo skaičiavimais teigė, kad šiuo metu Lietuvos gyventojų skaičius besiekia tik 1,8 milijono. Tai kiek mūsų yra iš tikrųjų? Ir apie ką liudija tai, kad, pavyzdžiui, savivaldybių rinkimuose kai kur dalyvauja mažiau nei 40 proc. rinkėjų?

Doc. dr. Jonas Jasaitis

JDJ Savivaldos komiteto pirmininkas